Niekam ne paslaptis, kad jau kas kas, bet aš tai mėgstu skaniai kvatotis. Ypač to norisi tokiose vietose, kur negalima juoktis, pavyzdžiui, būdavo pamokose, o dabar - paskaitose. Na, tada kaip ir reikia laikytis rimties bei netrukdyti kitiems.. Nepaisant to, kad nuo juoko gresia atsirasti raukšlės, bet juk jis prailgina gyvenimą! Kodėl? Todėl, kad besijuokiantys žmonės yra labiau atsipalaidavę nei tie, kurie privengia juokauti, nejaučia didelio streso, o būtent stresas ir yra daugelio ligų pirminė priežastis (visokių ten depresijų, kraujagyslių užsikimšimų ir t.t.).
Bet noriu pakalbėti apie asmeniškai sutiktą reiškinį - neregėtai rimtą dvidešimtmetę merginą.
Bendraujantiems su manimi jau turėtų būti žinoma, kad barake esam nereali barakinių chebra, renkamės pas ką nors kiekvieną vakarą ir būnam pilni kalbos, o svarbiausia - juoko. Iš kiekvieno žodžio pasidarom bajeriuką. Net kaimynai į sieną kartais neapsikentę pabeldžia.. Nes labai jau garsiai kvatojamės :D Ir ne tik bendrabuty tokie esam. Jau jeigu juokas lydi mūsų gyvenimus, tai eina iš paskos visur. Smagu, kad turim ir kitų grupės draugų tokių, kurie linksminasi kartu ir prigalvoja visokių juokučių. Tai taip ir gaunasi, kad kai susitinkam - tiek barake, tiek koledže - kvatojamės ir kvatojamės.
Pati smagiausia juokų rūšis mums - sarkazmas. Gyvenu su tokia mintimi, kad visada reikia mokėti pasijuokti iš savęs (na, tai tuo pačiu ir iš kito, kuris tai supranta :D). Vis stengiamės tobulinti savo sarkazmo įgūdžius, kad vieną dieną nenutiktų taip:
Bet baikime apie mus, čia tik bendram kontekstui pateikiau faktus, kurių gali prireikti aiškinant sutiktąjį reiškinį toliau.
Tarp tokių fainučių turim ir vieną grupiokę, kuri, deja, yra prie tų rimtųjų.. Kodėl deja? Juk rimtu būti gerai, reikia būti suaugusiu ir bla bla bla. Taip, sutinku, KARTAIS to tikrai reikia, ir mes, kad ir kokie juokdariai būtume, visada sugebam ir susikaupti bei parodyti savo išmintį. Vis dėlto, kas per daug - tas nesveika. Niekaip nesuprantu, kodėl visada reikia būti rimtu, šypsotis tik per šventes ir dar, kas nemaloniausia, visiems brukti tą savo rimtumą stengiantis kitus išvesti iš juoko kelio. Na, retkarčiais ir ji pajuokauja, bet tada visi būna tokie, kaip
šiame vaizdelyje. Spėkit, kurį vaidmenį atlieka ji.
Asmeniškai man net nėra malonu būti su žmogumi, prie kurio turi varžytis, kad tik nepasakytum kažko netinkamo, neduokdie - per daug juokingo, ar per garsiai nenusijuoktum (tai suvaldyti man praktiškai neįmanoma). Na, kad ir šiandien - mes rūbinėj iš kažko labai kvatojom, o ji įėjo ir sako: „Oi, kaip garsiai juokiatės!“, ir, be abejo, apdovanojo mus visus žudančiu žvilgsniu. Čia iš šitos serijos:
Atrodo, kad jai būtų ne 20, o 60! Ir net neabejoju, šešiasdešimtmečiai yra kur kas linksmesni nei ji! Mano tėvai (jiems nėra 60, bet vis tiek imu kaip pavyzdį) tikrai daugiau juokauja, visai nepyksta, jeigu garsiai juokiuosi, o sarkazmą irgi tobulina ne dienom, o valandom.
Aš už tai, kad žmonės juoktųsi, kai tik yra galimybė! Tegul juokas būna visur! Ir tikrai nereikia prieš kitus apsimetinėti labai suaugusiu, kai esi pačiame gražiausiame amžiuje. Suaugęs pabūti dar spėsi, nereikia pernelyg anksti paversti širdies ir mimikos raumenų į ragą.
