Pavasaris. Lauke šviečia saulė, čiulba paukščiai. Nešuosi gėles. Įeinu į patalpą, kurioje sėdi žmonės. Salės centre - baltas angelėlis baltoje „lovelėje“. Aplink žvakės, gėlės.. Suklydau.. Ne angelėlis čia, o penkiametė mergaitė. Rodos, ir dabar jos veidukas šypsosi. Taaip.. Ugnytės nebėra. Kraupu ;x
Jau vien pasižiūrėjus į Jolitą [buvusi klasiokė] ašaros akyse tvenkiasi, o ir taip gerklę gniaužia. Kaip bijojau eit į tuos šermenis, tai ne tas žodis..;// Niekada nebuvau vaikučio šermenyse. O dabar, deja, teko tokia skaudi patirtis.. O kaip šeimai jaustis? Tiesą sakant net neįsivaizduoju.. Nenoriu daug rašyt, nes taip ir stovi tas vaizdas prieš akis..:<
---
- Ir taip būna, - pasakė dėdė išėjęs iš patalpos.
Jau vien pasižiūrėjus į Jolitą [buvusi klasiokė] ašaros akyse tvenkiasi, o ir taip gerklę gniaužia. Kaip bijojau eit į tuos šermenis, tai ne tas žodis..;// Niekada nebuvau vaikučio šermenyse. O dabar, deja, teko tokia skaudi patirtis.. O kaip šeimai jaustis? Tiesą sakant net neįsivaizduoju.. Nenoriu daug rašyt, nes taip ir stovi tas vaizdas prieš akis..:<
---
- Ir taip būna, - pasakė dėdė išėjęs iš patalpos.
2 komentarai:
O Dieve, žiauru.
Niekada neįsivaizduoju stovinčios savęs prie vaiko karsto. Tikiuosi niekada neteks to patirti kaip tau, Pau. Didelė užuojauta <3. Tik kodėl taip įvyko? Kas privertė stovėti tave prieš mažą mergaitę, kuri atrodė kaip angelėlis?
Mano buvusios klasiokės sesutė Ugnytė buvo..:>> Tai jaučiau pareigą nueiti, nors šiaip tai jokiu būdu nenorėčiau pakartoti..
Rašyti komentarą