sekmadienis, lapkričio 21

lijo lijo lijo



Čia tai šiaip. Fainoka daina gal.
Grįžau šiandien iš Anykščių, buvo susitikimas afganų. Tų pačių, su kuriais susitinkam jau kažkiek daug metų - niekaip neatsekam su tėvais, kada pradėjom susitikinėti. Kiekvienais metais vis galvoju, kad gal nebevažiuot, bet dar nesu praleidusi nė vieno susitikimo per tiek metų (žinau, kad jau nemažai), kaip ir Bagočiūnų vyrai. Tai kažkaip nelabai būtų gerai.. Ir tečiui nepatiktų.
Šįkart vežiausi Arną :) Dėl to geriau buvo. Bet apskritai tai.. Mane užklupo kažkokia nesąmonė, kad buvo BAISIAI liūdna. Nu tIkrai. Tiesą sakant, tai žinau, kas buvo. Tiesiog kai išsitraukia gitarą žmogus ir groja, ir dainuoja, tai man taip labai labai primena tuos laikus, kai mes savo nedideliam, bet jaukiam rately susėdę dainuodavom, juokdavomės.. Liūdesys buvo tame, kad labai pasiilgau savo draugų. Ir tų gerų dienų. Jeigu beskaitant dainos žodžius įmanoma apsiverkt, tai reikia įsivaizduot, koks laipsnis. Ir dar buvau labai pasiilgus savo tėvų.
Nekenčiu, kai būna liūdna. Man baisiai reikia atostogų!!

Komentarų nėra: