 |
| Mes su Giedre (kairėj) stebim pranešimą |
Šiandien su Giedrute pagaliau apsilankėm konferencijoj, kurioj skaitėm savo puikųjį pranešimą apie sensorinės integracijos sutrikimus. O viskas prasidėjo taip..
Nuo kolegijos turėjom išvažiuoti 8:30 val. Tai aš žmoniškai užsistačiau žadintuvą septintai, galvoju, nueisiu į dušą, ramiai viską pasidarysiu.. Atsikėliau 8:00. Neįsivaizduoju, kaip taip nutiko - aš net nepamenu, kad žadintuvas būtų skambėjęs, o turėjo jis skambėti bent du kartus. Tai per dvi sekundes, kol iššokau iš lovos, sukūriau mažiausiai 3 planus, kaip nuvykti į Kėdainius, nes jau buvau įsitikinusi, kad pavėlavau. Telefonas išjungtas, Giedrė neprisiskambino ir išvažiavo be manęs. Nu ne zaebiux. Užtat sužinojau, kad per 20 minučių galiu spėt išsiplaut galvą, išsidžiovint, išsilygint marškinukus, pasidažyt blakstienas ir reprezentatyviai apsirengti. Gal ir nieko keisto, aš juk super woman :)))
Visur suspėjau, viskas ok. Dar supratau, kad rytinis stresas PUIKIAI išblaško miegą. Nenorėjau miegot ne tik kad ryte, bet ir visą dieną.
Kėdainiuose mus kaip visada gražiai sutiko :) Šįkart mes jau buvom patyrusios, žinojom, ką kada daryti, kitais metais jau būsim ekspertės :) Pranešimui nelabai ir ruošėmės, tik buvom pasidariusios skaidres :D Bet, manau, kad visai šauniai pasirodėm, nes kalbėjimas išėjo natūralus ir nieko dirbtino :)
Važiuojant namo su kažkokia dėstytoja kalbėjom apie aktualijas: kaip auklėtojos darželiuose nemyli vaikų ir savo darbo, kokios mes su Giedre šaunuolės, kad mylim savo specialybę, apie vandens tyrimus.. Kurie parodė, kad ignoruojamo vandens molekulės buvo baisesnės už to, ant kurio šaukė ir rėkė. Tai va, labai galima pritaikyt ir žmonėms, nes priėjom prie išvados, kad ignoravimas yra baisiau už piktą žodį.. True story, teko patirt :)
 |
| Būsimos akademikės... |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą