Jaunatis.

Kartojosi ta pati istorija: vakar pradėjau, skaičiau iki pusės dviejų, šiandien vos tik atsikėlusi vėl paėmiau ją į rankas ir pusę keturių - baigta.

Koks jausmas? Skaitant šitą knygą daug visko buvo. Iš pradžių buvo labai sunku. Net nesiskaitė. O aš jaučiausi šlykščiai, nes Bellos jausmai aprašyti taip įtikinamai, kad įsisiurbė į pačią mane. Turėjau daryti keletos minučių pertraukėlę, nes nebegalėjau kankintis kartu su ja. Tačiau kažką įmetus į skrandį pasidarė lengviau. Šiaip ar taip, žinojau, kad anksčiau ar vėliau, Edvardas vis tiek atsiras. Visgi, prailgo laukti.

Nemėgstu Džeikobo. Kad ir koks jis bebūtų, vis tiek nemėgstu. Ar geras, ar mylintis.. Man tas pats. Nors kai išaiškėjo, kas jis iš tikrųjų, ir dar ta Viktorija.. Pasidarė įdomu. Tikrai. Įdėmiai sekiau, kas ir kada vyksta. Ir vis tiek, pripažinsiu, be Edvardo ir kitų Kalenų knyga ne tokia.

Todėl man ir patiko, kai pagaliau pasirodė Alisa, o vėliau ir visi kiti. Ir buvo taip gera, kad.. ai, nežinau. Užplūdo daug gerų jausmų jau vien tada, kai Bella atsitrenkė į Edvardą, o jis sapaliojo apie nesamą mirtį.

Bijojau kartu su Bella. Džiaugiausi kartu su Bella. Nekantriai verčiau puslapį po puslapio ir jau svarstau, ar tik nereikėtų „paimti į rankas“ Eclipse.. Kad ir angliškai.