Saulėlydis.

O diev, žmonės, neduokit man jokių knygų ir filmų, kurie yra geri ir nepriekaištingi (filmams nebūtinai galioja). Aš tuoj pat apkvaištu! Taaip, pasidarau tokia nesveika ir pamišusi.. Nežinau, ar čia tikrai mano pasąmonė tokia kukū, ar dar yra kažkokių priežasčių.

Vakar pasiėmiau į rankas „Saulėlydį“. Šiandien laikau jį jau užverstą ir žvelgiau su nostalgija. To priežastis paprasta - šiąnakt skaičiau iki pusės dviejų, kas man paprastai nebūdinga. Paskui dar gal kokį pusvalandį varčiausi ir negalėjau užmigti. Kai užmigau, savaime suprantama, sapnavau Edvardą ir Belą. O kai pabusdavau, mintyse dainuodavau dainas iš HSM. Taip, aš nesveika.

Atsikėlusi iš pat pat ryto, dar net neišlipusi iš lovos, parašiau Inetai. Prisipažinsiu, nemoku nepasidalinti su ja ta euforija, kuri mane apima, kai aš suaukėju. Bet taip pasiutusiai gera būti auka su ja, būtent su Ineta! Kai bandau įsivaizduoti, kas dėtųsi, jei gyventume viename mieste, mano fantazija nulekia gan toli :) Bet kaip aš to norėčiau..!

Taip, šiandien mano kuprinė buvo perpildyta. Ir taip, aš vis tiek įgrūdau tą knygą į ją. Buvo gera žinoti, kad neturiu pirmos pamokos, kad dzin ant visų mitozių ir mejozių, kad beveik 40 minučių galėsiu skirti vien Edvardui. Skaitydama taip ir matau Roberto veidą, tokį dieviškai tobulą, tokį.. tokį nenusakomai žavų.

Robertas padėjo man parašyti biologiją, kurią jis tikrai išmano. Robertas padėjo Inetai per fiziką, nes ją išmano. Nes jis viską išmano. Ir vien nuo įsivaizduojamo jo kvapo (man tikrai labai įdomu, kaip kvepia vampyrai) apsisuka galva. Abi su Brigita susilydėm, palindom po pat suolais, nes Rooobertas.. Edvardas.. Koks skirtumas!

O dabar reikia Jaunaties.