Viskas baigėsi.. Septintoji diena buvo paskutinė diena Žalgirio arenoje, kuri jau spėjo tapti mano namais. Ir kaip kitaip galėjo būti, jei būni ten nuo pat ryto, nematydamas dienos šviesos kartu su dar 300 savanorių, kartu valgai, juokiesi ir daliniesi įspūdžiais?
Ši diena buvo ypatinga tuo, kad vyko finalinės varžybos dėl medalių. Todėl reikėjo būti lyg ir pasitempus, kadangi buvo suvažiavę visokie FIBA aukščiausi ponai, prezidentė, ir net Ispanijos princas. Manau, kad viskas buvo nepriekaištinga tiek aukštesnių vadovų, tiek savanorių dėka :)
Jei apie rungtynes, tai man abejos labai labai patiko. Rusų ir makedonų dėl to, kad iki paskutinių sekundžių nebuvo aišku, kas laimės, kadangi rezultatas buvo lygus. O ispanų ir prancūzų.. Na, matėsi, kad susitiko dvi geriausios Europos komandos :) Rungtynės buvo aršios ir įspūdingos. Nors ir sirgau už prancūzus, tačiau nelikau nusivylusi ir ispanų laimėjimu. Jie buvo to verti :)
Po apdovanojimų ceremonijos neskubėjom tvarkytis. Visi savanoriai buvo sukviesti į aikštelę ir daug prisifotografavom, kad turėtume nors tokį atsiminimą :) Nors, be abejo, didžiausi prisiminimai išliks širdyje. Šiandien skauda rankas, ir net gera žinoti, kad visa tai nuo to, kad buvom savanoriais iki pat pabaigos ir susitvarkėm areną. Visada galvodavau, kad nepavydžiu tiems, kurie turi tvarkytis po tokių džiaugsmingų renginių. Ir šįkart pati atsidūriau tokių žmonių kailyje :)
Beje, jei apie linksmesnius dalykus, tai buvau populiari tarp rusų :D Man keliaujant per komandų koridorių kažkuris rusų rinktinės trenerio asistentas prieš rungtynes džiaugsmingai susidaužė su kitais rankomis, o kadangi aš taip pat pasipainiojau po ranka, tai ir man teko pasidžiaugti kartu :) Paskui, kai jau sėdėjom savo darbo vietoj, pro mus praėjo Uspaskich, tai patapšnojo man per petį :D O laimėjus rusams, kai ėjom tvarkytis suolelio, ten stovėjo Blatt'as, kurį pasveikinau, tad jis nusišypsojo ir taip pat palietė man ranką :D Prieš antrąsias rungtynes pasisveikino Kubilius. Čia ne rusas (kaip ir Blatt'as), tiesiog norėjau pasakyti, kokie žymūs žmonės man vakar šypsojosi :D
O dabar tenka gyventi tik prisiminimais, kurie dar tokie švieži ir ilgai išliks kartu. Rašant Nerijui padėkos laišką net ašaros kaupėsi akyse. Viskas buvo taip nerealu, be galo džiaugiuosi, kad apturėjau tokią patirtį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą