Ak, kaip liūdnai kvepia jazminai!

Juo mažiau žmogus jaučia, juo mažesnis jis yra žmogus.

Reikėjo mums perskaityti Šatrijos Raganos kūrinį 'Sename dvare'. Maniau, kad bus neįdomu. Bet klydau. Na, gal nėra labai įdomus savo siužetu, bet labai protingas ir gražiai parašytas kūrinys. Keletą ištraukų privalau įdėti čia. Nes paskui atidavusi vadovėlį nebeatsiminsiu..

Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą.. Ir nuskyniau vieną baltą rožę, ir glaudžiu prie žiedo karštą kaktą.. <..>

<..> Kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys? Kodėl žmogus, nutvėręs tai, ką buvo vijęsis, apsivylęs sako: ne, tat ne tai! Kodėl žmogaus sieloje žydi gėlės, kurių kvapu niekas nesigėri? Kodėl visko galas yra mirtis? Kodėl šiam pasauly mirtis viską nušluos, kirminas tūno ir vešlioj gėlėj? <..>

<..> Gražios dabar naktys, mėnesiena. Be galo mėgstu tokias naktis. Mėgstu, atsisėdus ant prieangio laipsnių, žiūrėti į tvenkinį. Ilgas ilgas aukso kelias tiesias tolybėn, begalėn. Ir eina tuo keliu mano siela. Meta šį trapių ir nepastovių formų pasaulį, tą nykstančių šešėlių pasaulį ir eina, amžinybės ištroškusi, ten, kur rožės nevysta ir nebaigia žydėti, kur vanagas nedrasko vieversėlio lizdo, kur perkūnas netrumpina medžių nei širdžių.. Eina ten, į grožio tėvynę, kurio didžiausieji pasaulio genijai menką šešėlį ir silpną aidą tėra sugavę. <..>

Čia keletas gražesnių. Tikiu, kad visame kūrinyje prirankiočiau tikrai daugiau.